Šokio judesio terapija - dalyvių atsiliepimai po sesijų
5/5
„Pagrindinė priežastis, paskatinusi mane išbandyti šio tipo terapiją buvo pyktis, kurį neretai išliedavau ant savo vaiko. Šių užsiėmimų metu išryškėjo keletas svarbių aspektų, susijusių su mano pačios vaikyste bei paauglyste, mamos netektimi, bei pažadino suvokimą, kad turiu daug neteisingų įsitikinimų apie tai, ką reiškia mylėti ir būti mylimai. Judant pavyko suprasti, kad mano pyktis yra apie nepriimtą ir neišgyventą skausmą.
Žinoma, ne kiekvienas užsiėmimas buvo pažymėtas suvokimais ir atradimais. Tokių buvo vos du ar trys. Pastebėjau save susikaustant, kai užsiėmimų metu reikėdavo daugiau kontaktuoti poroje. Labiau patiko judėti vienai, viskas eidavosi paprasčiau, ramiau, nesibijant, kad nerandu bendro ritmo, nejaučiu kito žmogaus, nesijaudinant, kad gadinu patirtį partnerei nervingais, išsspaustais judesiais. Bet didžiausias proveržis įvyko būtent judant poroje, tiesa, vieną tų kartų judėjime tarpininkavo objektas – skara. Labai patiko šis pratimas, primenantis švelnumo ir saugumo svarbą santykyje su kitu žmogumi. Norėjosi globoti ir būti globojamai. Kitą kartą labai paveikė lietimasis rankomis, pirštais su porininke. Priminė vaiko ir mamos dinamiką, pažadino manyje norą būti švelnesne ir motiniškesne, kantresne savo vaikui. Taip pat priminė, kad reikėtų pradėti rodyti daugiau meilės sau, būti pačiai sau mama ir mažiau save gniuždyti savikritika.
Iš individualių pratimų labiausiai įstrigo ėjimas. Jis išryškino norą sustabdyti nuolatinį minčių traukinį, dažniau sustoti ir pagalvoti, ką sau kalbu mintyse, siekti nuraminti protą.
Nesakau, kad šie užsiėmimai viską pakeitė, nes vis dar patiriu intensyvius emocijų pliūpsnius, tačiau jie suretėjo, gebu greičiau nusiraminti, o kartais ir pavyksta suvaldyti kylantį pyktį.
Ačiū už suteiktą galimybę sudalyvauti šioje terapijoje.”
Žinoma, ne kiekvienas užsiėmimas buvo pažymėtas suvokimais ir atradimais. Tokių buvo vos du ar trys. Pastebėjau save susikaustant, kai užsiėmimų metu reikėdavo daugiau kontaktuoti poroje. Labiau patiko judėti vienai, viskas eidavosi paprasčiau, ramiau, nesibijant, kad nerandu bendro ritmo, nejaučiu kito žmogaus, nesijaudinant, kad gadinu patirtį partnerei nervingais, išsspaustais judesiais. Bet didžiausias proveržis įvyko būtent judant poroje, tiesa, vieną tų kartų judėjime tarpininkavo objektas – skara. Labai patiko šis pratimas, primenantis švelnumo ir saugumo svarbą santykyje su kitu žmogumi. Norėjosi globoti ir būti globojamai. Kitą kartą labai paveikė lietimasis rankomis, pirštais su porininke. Priminė vaiko ir mamos dinamiką, pažadino manyje norą būti švelnesne ir motiniškesne, kantresne savo vaikui. Taip pat priminė, kad reikėtų pradėti rodyti daugiau meilės sau, būti pačiai sau mama ir mažiau save gniuždyti savikritika.
Iš individualių pratimų labiausiai įstrigo ėjimas. Jis išryškino norą sustabdyti nuolatinį minčių traukinį, dažniau sustoti ir pagalvoti, ką sau kalbu mintyse, siekti nuraminti protą.
Nesakau, kad šie užsiėmimai viską pakeitė, nes vis dar patiriu intensyvius emocijų pliūpsnius, tačiau jie suretėjo, gebu greičiau nusiraminti, o kartais ir pavyksta suvaldyti kylantį pyktį.
Ačiū už suteiktą galimybę sudalyvauti šioje terapijoje.”
5/5
„Susilaukus antrojo sūnaus prasidėjo ir iššūkių kupinas laikotarpis. Kadangi didesnė vaikų priežiūros dalis teko man, ilgainiui atsitiko taip, kad tarsi išdalinau save nepalikdama nei kruopelytės sau ir nors visą gyvenimą esu optimistė ir stengiuosi visame kame įžvelgti teigiamus dalykus ir įkvėpti kitus, tačiau pamažu viskas nusidažė pilkai juoda spalva, nebeliko šypsenos, nebedžiugino nei vaikų apkabinimai, nei gražūs išsakyti žodžiai, atvirkščiai – viskas kėlė pyktį, erzulį, atrodė vidus klykte klykia “palikite mane ramybėj!!!”, jaučiausi palūžusi ir užstrigusi, tarsi kambary be langų ir durų…tačiau vieną dieną prieš akis išniręs renginys facebook puslapyje apie vyksiančius judesio terapijos užsiėmimus man nejučia patapo tuo tarsi plyšeliu, mažu įskilimu mano vidinėse sienose, pro kurį bandė prasisprausti saulės spindulys.
Nieko nelaukusi užsiregistravau. Pamenu, keliaudama į pirmą susitikimą neturėjau jokių didelių lūkesčių, galvojau tik kaip ištrūkti iš tos buities ir chaoso. Kuomet judesio metu mane jaukiai susuko į audeklą kita tokio pat likimo mama, viduje sukilo jausmų banga, kuri ištrūko ir virto ašaromis. Ir nors save bandžiau raminti, bet jaučiausi, kaip tas visokių emocijų gniužulas veržiasi lauk…
Su kiekvienu užsiėmimu vis labiau atėjo suvokimas, kad būdama tokių panašaus likimo mamų bendrystėje nebesijaučiu tokia vieniša, kad niekas tavęs nesmerks ar tau nepamokslaus. Per judesį pavyko suvokti, kad kartais turi atleisti viso ko vadžias ir leisti būti čia ir dabar. Judesy gali susitelkt į save, išleist savo jausmus, susikurti savo paties viziją, gali išlaisvinti vaizduotę.
Visi šie užsiėmimai padėjo man išeiti iš tos užstrigimo būsenos, kurį, tikiu, jaučia daugelis pervargusių mamų. Ir nors užsiėmimai pasibaigė, bet noras judėjimui nedingo. Terapija be žodžių – ne kitaip! Ačiū Loretai ir visoms kartu buvusioms moterims!”
Indrė
Nieko nelaukusi užsiregistravau. Pamenu, keliaudama į pirmą susitikimą neturėjau jokių didelių lūkesčių, galvojau tik kaip ištrūkti iš tos buities ir chaoso. Kuomet judesio metu mane jaukiai susuko į audeklą kita tokio pat likimo mama, viduje sukilo jausmų banga, kuri ištrūko ir virto ašaromis. Ir nors save bandžiau raminti, bet jaučiausi, kaip tas visokių emocijų gniužulas veržiasi lauk…
Su kiekvienu užsiėmimu vis labiau atėjo suvokimas, kad būdama tokių panašaus likimo mamų bendrystėje nebesijaučiu tokia vieniša, kad niekas tavęs nesmerks ar tau nepamokslaus. Per judesį pavyko suvokti, kad kartais turi atleisti viso ko vadžias ir leisti būti čia ir dabar. Judesy gali susitelkt į save, išleist savo jausmus, susikurti savo paties viziją, gali išlaisvinti vaizduotę.
Visi šie užsiėmimai padėjo man išeiti iš tos užstrigimo būsenos, kurį, tikiu, jaučia daugelis pervargusių mamų. Ir nors užsiėmimai pasibaigė, bet noras judėjimui nedingo. Terapija be žodžių – ne kitaip! Ačiū Loretai ir visoms kartu buvusioms moterims!”
Indrė
5/5
„Visų pirma, tai ačiū Tau!
Toks didelis didelis, kupinas dėkingumo, pagarbos, susižavėjimo ir įkvėpimo (kurio is Tavęs sėmiaus) AČIŪ! Buvo nuostabi kelionė ir tikriausiai ateity dar bandysiu užsiimti šokio-judesio terapija 🙂 Džiaugiuosi, kad su ja mane supažindinai būtent Tu!
Grupiniai užsiėmimai tikrai buvo labai naudingi, bet tam, kad savijauta pasikeistų iš esmės, tokius užsiemimus reiktų lankyti nuolat, nes kiekvieną kartą, kai grįždavau namo po terapijos, vyras sakydavo “tu ir vėl grįžai atsigavus”, nes taip būdavo kaskart. Trumpalaikėj perpektyvoj, po užsiėmimų, jausdavau nuotaikos pagerėjimą, neigiamų/slegiančių minčių paleidimą, kažkokį išsivalymo jausmą, ilgalaikėj perspektyvoj jaučiu, kad tai labai prisidėjo prie didesnio mano sąmoningumo, savo kūno ir jo poreikių supratimo.
Viskas buvo naudinga, nes visos užduotys daugiau ar mažiau palietė ir išjudino. Ką pastebėjau ir ką gal būtų galima patobulinti – garsiau ir aiškiau skatinti dialogą. Visos moterys norėdavo pasidalinti savo išgyvenimais ir aktualijom, norėdavo atliept viena kitą, empatiškai užjaust, pasidalint panašiais išgyvenimais, kad viena kitai parodyti palaikymą, kartu pasijuokt. Taip, kartais gal ir daug kalbėdavom, bet to reikėdavo ir tikiu, kad nusimetusios tą žodžių ir minčių sunkumą mes tik lengviau rasdavom save judesy. Mūsų grupė dialogą drąsiau pradėjo megzti tik jau įpusėjus šiam projektui, kai daugiau susipažino, buvo drąsiau, tad manau, kad dar didesnių rezultatų būtume pasiekusios, jei dialogas būtų skatinamas ir jam būtų drąsinama nuo pirmų užsiemimų.
Ir labai linkiu visoms, kam tik pasitaikys tokia galimybė, dalyvauti šiame projekte, esu be galo laiminga čia patekusi.
Ačiū Tau dar kartą!
Tavo vaikams labai pasisekė tureti tokią mamą! Ir man labai pasisekė tave sutikti motinystės kelionėje!”
Toks didelis didelis, kupinas dėkingumo, pagarbos, susižavėjimo ir įkvėpimo (kurio is Tavęs sėmiaus) AČIŪ! Buvo nuostabi kelionė ir tikriausiai ateity dar bandysiu užsiimti šokio-judesio terapija 🙂 Džiaugiuosi, kad su ja mane supažindinai būtent Tu!
Grupiniai užsiėmimai tikrai buvo labai naudingi, bet tam, kad savijauta pasikeistų iš esmės, tokius užsiemimus reiktų lankyti nuolat, nes kiekvieną kartą, kai grįždavau namo po terapijos, vyras sakydavo “tu ir vėl grįžai atsigavus”, nes taip būdavo kaskart. Trumpalaikėj perpektyvoj, po užsiėmimų, jausdavau nuotaikos pagerėjimą, neigiamų/slegiančių minčių paleidimą, kažkokį išsivalymo jausmą, ilgalaikėj perspektyvoj jaučiu, kad tai labai prisidėjo prie didesnio mano sąmoningumo, savo kūno ir jo poreikių supratimo.
Viskas buvo naudinga, nes visos užduotys daugiau ar mažiau palietė ir išjudino. Ką pastebėjau ir ką gal būtų galima patobulinti – garsiau ir aiškiau skatinti dialogą. Visos moterys norėdavo pasidalinti savo išgyvenimais ir aktualijom, norėdavo atliept viena kitą, empatiškai užjaust, pasidalint panašiais išgyvenimais, kad viena kitai parodyti palaikymą, kartu pasijuokt. Taip, kartais gal ir daug kalbėdavom, bet to reikėdavo ir tikiu, kad nusimetusios tą žodžių ir minčių sunkumą mes tik lengviau rasdavom save judesy. Mūsų grupė dialogą drąsiau pradėjo megzti tik jau įpusėjus šiam projektui, kai daugiau susipažino, buvo drąsiau, tad manau, kad dar didesnių rezultatų būtume pasiekusios, jei dialogas būtų skatinamas ir jam būtų drąsinama nuo pirmų užsiemimų.
Ir labai linkiu visoms, kam tik pasitaikys tokia galimybė, dalyvauti šiame projekte, esu be galo laiminga čia patekusi.
Ačiū Tau dar kartą!
Tavo vaikams labai pasisekė tureti tokią mamą! Ir man labai pasisekė tave sutikti motinystės kelionėje!”
5/5
„Po užsiėmimų mano savijauta ir nuotaika pagerėdavo.
Jaučiausi turinti daugiau energijos, gyvenimo džiaugsmo, pozityvumo, jaučiausi prisipildžiusi ir galinti skleisti savo meilę tolyn. Labai patiko grupiniai judesio pratimai, kaip glostymas kitos skraiste, glostymas, pleduko užklojimas. Taip pat labai patiko ir individualus judesys-iškrova, paleidimas. Ir beabejo pokalbiai su moterimis-jaučiausi, kad galiu išsipasakoti ir būti išgirstai, palaikomai, atlieptai.
Didelis Didelis Ačiū.”
Jaučiausi turinti daugiau energijos, gyvenimo džiaugsmo, pozityvumo, jaučiausi prisipildžiusi ir galinti skleisti savo meilę tolyn. Labai patiko grupiniai judesio pratimai, kaip glostymas kitos skraiste, glostymas, pleduko užklojimas. Taip pat labai patiko ir individualus judesys-iškrova, paleidimas. Ir beabejo pokalbiai su moterimis-jaučiausi, kad galiu išsipasakoti ir būti išgirstai, palaikomai, atlieptai.
Didelis Didelis Ačiū.”
5/5
„Buvo gera kiekvieną pirmadienio vakarą atiduoti sau. Buvo gera būti tarp moterų, jaustis išgirsta ir suprasta. Judesio praktikos padėdavo paleisti susikaupusias įtampas, išlieti pyktį ar leisti pabūti liūdesiui.
Atėjo tam tikrų įžvalgų apie save ir tikiuosi tai bus postūmis tam tikriems pokyčiams gyvenime.
Labai ačiū, Loretai ir visoms merginoms už palydėjimą.”
Atėjo tam tikrų įžvalgų apie save ir tikiuosi tai bus postūmis tam tikriems pokyčiams gyvenime.
Labai ačiū, Loretai ir visoms merginoms už palydėjimą.”
5/5
“1. Ar pasikeitė ir kaip, jei pasikeitė Jūsų savijauta po grupės užsiėmimų?
Taip, į gerą. Į Gyvenimą grįžta saugumo jausmas, pasitikėjimas savo jėgomis, meilė sau ir šeimai, atlaidumas sau ir šeimai. Kartą per savaitę tokie užsiėmimai yra būtini. Rekomenduočiau kiekvienai mamai. Ir nesvarbu, ar mamystė lengva, ar sunki. Tokios praktikos tikrai veikia naudingai.
2. Kas Jums buvo naudinga, kas patiko, o gal yra ką patartumėte tobulinti/keisti?
Būtų šaunu, jei vyktų ilgesnį laiko tarpą. Pagal pojūčius, vieneri metai yra tas laiko tarpas, per kurį pilnai įvyktų terapinis ciklas. Visų pirma išgirstas kūnas duoda daugiau atsakymų, nei valandų valandos pokalbių su draugais, artimaisiais ar terapeutais. O ir iš kur pas mamas atsirastų laiko ilgiems pokalbiams. Net nuostabu, kiek atsakymų ateina, kai leidi kalbėti kūnui. Kai protas nutyla ir įsiklauso į jį, įvyksta atradimai, suvokimai ir, kas svarbiausia, jie tikslūs, tam momentuo svarbūs.
Ir energija grįžta į kasdienį gyvenimą. Energija, kurios atrodo, jau neturėjau.”
Taip, į gerą. Į Gyvenimą grįžta saugumo jausmas, pasitikėjimas savo jėgomis, meilė sau ir šeimai, atlaidumas sau ir šeimai. Kartą per savaitę tokie užsiėmimai yra būtini. Rekomenduočiau kiekvienai mamai. Ir nesvarbu, ar mamystė lengva, ar sunki. Tokios praktikos tikrai veikia naudingai.
2. Kas Jums buvo naudinga, kas patiko, o gal yra ką patartumėte tobulinti/keisti?
Būtų šaunu, jei vyktų ilgesnį laiko tarpą. Pagal pojūčius, vieneri metai yra tas laiko tarpas, per kurį pilnai įvyktų terapinis ciklas. Visų pirma išgirstas kūnas duoda daugiau atsakymų, nei valandų valandos pokalbių su draugais, artimaisiais ar terapeutais. O ir iš kur pas mamas atsirastų laiko ilgiems pokalbiams. Net nuostabu, kiek atsakymų ateina, kai leidi kalbėti kūnui. Kai protas nutyla ir įsiklauso į jį, įvyksta atradimai, suvokimai ir, kas svarbiausia, jie tikslūs, tam momentuo svarbūs.
Ir energija grįžta į kasdienį gyvenimą. Energija, kurios atrodo, jau neturėjau.”
5/5
“Šokio-judesio terapija man buvo visiškas šių metų atradimas. Nors gerai nežinojau kam pasirašau ir pirmus kartus neapleido jausmas, kad ši terapija ne man skirta, bet pamažu vis labiau įsitraukiau į terapinį procesą.
Iš pradžių labiau patiko patyrimai ateinantys per judesį (šešėlio ir veidrodžio mėgdžiojimas, kvėpavimo pratimai, judėjimas pagal muziką), vėliau artimiau susipažinus su kitomis grupės moterimis tapo ir pačiai lengviau atsiverti, pasipasakoti savo rūpesčius, įsigilinti į kitų moterų patyrimus. Teko įveikti savo skepticizmą ir paneigti egzistuojantį stereotipą, kad terapija reikalinga tik depresija sergantiesiems. Man šie užsiėmimai tapo puikia galimybe ištrūkti iš rutinos, atsipalaiduoti, sustoti bėgti, bet kartu ir įsigilinti į savo vidinį balsą, apmąstyti tiek savo, tiek kitų grupės moterų patyrimus ir emocijas.
Manau, kad mano savijauta po grupės užsiėmimų nepasikeitė. Motinystės metu nejaučiau nerimo, kaltės ar kitų panašių motinystės patirtį dažnai lydinčių neigiamų emocijų, todėl terapija man nebuvo būdas išsilaisvinti nuo jų. Tačiau terapijos metu atradau daygybę teigiamų patirčių – rūpestį, įsiklausymą, ramybę, švelnumą, palaikymą, nerūpestingą juoką, žaidimą. Tai leido ištrūkti iš motinystės darbų rutinos, pozityviau pasižiūrėti į kasdienybės iššūkius.
Kiekvienas grupės užsiėmimas buvo įdomus ir naudingas. Galbūt ne į kiekvieną veiklą pavykdavo 100% įsitraukti ir įsijausti iš karto, tačiau dažnai net ir pasibaigus užsiėmimui dar pasilikdavau su grupėje kilusiomis mintimis. Tiek pokalbiai, tiek veiklos man buvo vientisas terapijos procesas, ir džiaugiuosi, kad buvo ir aktyvių, ir pasyvių momentų.
Ačiū už visą tai! Džiaugiuosi, kad taip visai netyčia čia papuoliau ir patyriau dalykus, kurie buvo tokie tolimi mano “racionaliam” pasauliui 🙂 “
Iš pradžių labiau patiko patyrimai ateinantys per judesį (šešėlio ir veidrodžio mėgdžiojimas, kvėpavimo pratimai, judėjimas pagal muziką), vėliau artimiau susipažinus su kitomis grupės moterimis tapo ir pačiai lengviau atsiverti, pasipasakoti savo rūpesčius, įsigilinti į kitų moterų patyrimus. Teko įveikti savo skepticizmą ir paneigti egzistuojantį stereotipą, kad terapija reikalinga tik depresija sergantiesiems. Man šie užsiėmimai tapo puikia galimybe ištrūkti iš rutinos, atsipalaiduoti, sustoti bėgti, bet kartu ir įsigilinti į savo vidinį balsą, apmąstyti tiek savo, tiek kitų grupės moterų patyrimus ir emocijas.
Manau, kad mano savijauta po grupės užsiėmimų nepasikeitė. Motinystės metu nejaučiau nerimo, kaltės ar kitų panašių motinystės patirtį dažnai lydinčių neigiamų emocijų, todėl terapija man nebuvo būdas išsilaisvinti nuo jų. Tačiau terapijos metu atradau daygybę teigiamų patirčių – rūpestį, įsiklausymą, ramybę, švelnumą, palaikymą, nerūpestingą juoką, žaidimą. Tai leido ištrūkti iš motinystės darbų rutinos, pozityviau pasižiūrėti į kasdienybės iššūkius.
Kiekvienas grupės užsiėmimas buvo įdomus ir naudingas. Galbūt ne į kiekvieną veiklą pavykdavo 100% įsitraukti ir įsijausti iš karto, tačiau dažnai net ir pasibaigus užsiėmimui dar pasilikdavau su grupėje kilusiomis mintimis. Tiek pokalbiai, tiek veiklos man buvo vientisas terapijos procesas, ir džiaugiuosi, kad buvo ir aktyvių, ir pasyvių momentų.
Ačiū už visą tai! Džiaugiuosi, kad taip visai netyčia čia papuoliau ir patyriau dalykus, kurie buvo tokie tolimi mano “racionaliam” pasauliui 🙂 “
5/5
“Terapinė grupė, moterų bendrystė, daryti pratimai, asmeniniai pasidalinimai, davė labai daug pozityvo, papildė energijos resursus. Buvo labai gera pasidalinti savo patirtimi, išgyvenimais, sunkumais ir linksmais vaikų auginimo aspektais.
Bedarant šokio ir judesio pratimus į paviršių išlysdavo įvairios emocijos, jausmai, kuriuos kartais norėdavosi paleisti, išskleisti, išpasakoti. Saugioje aplinkoje buvo gera ir lengva kūnu, judesiu išjausti emocijas, apžvelgti patirtus jausmus, išgyvenimus. Kai kurie pratimai iš pradžių atrodę keisti, vėliau nuvesdavo į gilesnį savęs pažinimą arba oksitocino pasigaminimą. Manau yra labai svarbu moteriai atrasti laiko sau, ir ši terapija būtent ir buvo tas auksinis laikas sau. Laikas pabūti su savimi, savo jausmais, emocijomis, išgyvenimais, patyrimais. Terapijos metu viskas vykdavo natūraliai, neforsuojant, tiek, kiek norėdavosi ir jausdavosi, kad bus gera.
Bedarant kelis paskutinius pratimus buvo gera prisiminti kiek visko buvo patirta, kiek asmeniškai jausta, išgyventa, kiek patirta dėka kitų dalyvavimo ir pasidalinimo. Toks jausmas, kad ta bendrystė labai pripildė, užaugino, praturtino. Jaučiausi lyg upės srovė įtekėjusi į jūra, kuri apglėbė, nuramino, sušildė ir įprasmino.
Ačiū dalyvėms ir vadovei už viską! Atvirumą, išgyvenimus, pasidalinimus, prisilietimus, apkabinimus, nuoširdumą, linksmumą, žaismingumą, jausmingumą, pamokymą kaip vėluoti oriai. “
Bedarant šokio ir judesio pratimus į paviršių išlysdavo įvairios emocijos, jausmai, kuriuos kartais norėdavosi paleisti, išskleisti, išpasakoti. Saugioje aplinkoje buvo gera ir lengva kūnu, judesiu išjausti emocijas, apžvelgti patirtus jausmus, išgyvenimus. Kai kurie pratimai iš pradžių atrodę keisti, vėliau nuvesdavo į gilesnį savęs pažinimą arba oksitocino pasigaminimą. Manau yra labai svarbu moteriai atrasti laiko sau, ir ši terapija būtent ir buvo tas auksinis laikas sau. Laikas pabūti su savimi, savo jausmais, emocijomis, išgyvenimais, patyrimais. Terapijos metu viskas vykdavo natūraliai, neforsuojant, tiek, kiek norėdavosi ir jausdavosi, kad bus gera.
Bedarant kelis paskutinius pratimus buvo gera prisiminti kiek visko buvo patirta, kiek asmeniškai jausta, išgyventa, kiek patirta dėka kitų dalyvavimo ir pasidalinimo. Toks jausmas, kad ta bendrystė labai pripildė, užaugino, praturtino. Jaučiausi lyg upės srovė įtekėjusi į jūra, kuri apglėbė, nuramino, sušildė ir įprasmino.
Ačiū dalyvėms ir vadovei už viską! Atvirumą, išgyvenimus, pasidalinimus, prisilietimus, apkabinimus, nuoširdumą, linksmumą, žaismingumą, jausmingumą, pamokymą kaip vėluoti oriai. “
5/5
“Šokio ir judesio terapijos užsiėmimuose dalyvavau pirmą kartą. Jau kurį laiką dairiausi kažkokios erdvės ir vietos tik sau, nes jaučiausi vieniša ir užsisukusi buityje tarp keturių sienų. Buvo gera laukti pirmadienio vakarų, kurie buvo tik man ir apie mane, o ne apie kitus – vaikus, šeimą.
Loreta visuomet atsižvelgdavo į grupę ir jos poreikius, tad kiekvienas užsiėmimas būdavo be galo skirtingas. Kartais labai daug kalbėdavome, kartais verkdavome, kartais beveik nekalbėdavome, tik judėjome, dažnai juokdavomės. Labai įstrigo užsiėmimai su skaromis, 6 rankų viso kūno masažas – tokio dar niekada nesu turėjusi, bei penkių ritmų užsiėmimas, kurio metu pajutau daug laisvės ir nusprendžiau labiau rūpintis savimi. Nors užsiėmimuose sutiktos kitos moterys – mamos buvo nepažįstamos, jos tapo tarsi savos. Buvo gera būti kartu, klausytis jų, dalintis patirtimis.
Labai gaila, kad užsiėmimai jau baigėsi. Manau, kad šokio ir judesio terapija turėtų būti prieinama kiekvienai mamai mažiausiai metus po gimdymo. Nes kaskart grįžusi namo jaučiausi laimingesnė ir geresnė mama savo vaikams. Ačiū.”
Loreta visuomet atsižvelgdavo į grupę ir jos poreikius, tad kiekvienas užsiėmimas būdavo be galo skirtingas. Kartais labai daug kalbėdavome, kartais verkdavome, kartais beveik nekalbėdavome, tik judėjome, dažnai juokdavomės. Labai įstrigo užsiėmimai su skaromis, 6 rankų viso kūno masažas – tokio dar niekada nesu turėjusi, bei penkių ritmų užsiėmimas, kurio metu pajutau daug laisvės ir nusprendžiau labiau rūpintis savimi. Nors užsiėmimuose sutiktos kitos moterys – mamos buvo nepažįstamos, jos tapo tarsi savos. Buvo gera būti kartu, klausytis jų, dalintis patirtimis.
Labai gaila, kad užsiėmimai jau baigėsi. Manau, kad šokio ir judesio terapija turėtų būti prieinama kiekvienai mamai mažiausiai metus po gimdymo. Nes kaskart grįžusi namo jaučiausi laimingesnė ir geresnė mama savo vaikams. Ačiū.”
5/5
“1. Ar pasikeitė ir kaip, jei pasikeitė Jūsų savijauta po grupės užsiėmimų?
Lankydama užsiėmimus jaučiausi gerokai saugiau, nes žinojau, jog kiekvieną pirmadienį bus ratas žmonių, kurie mane priims, išklausys ir palaikys. Taip pat sumažėjo vienišumo jausmas ir rados mažiau kaltės, jog esu prasta mama.
2. Kas Jums buvo naudinga, kas patiko, o gal yra ką patartumėte tobulinti/keisti?
Labai patiko, jog tiek iš grupės vedančiųjų, tiek iš dalyvių nesulaukiau vertinimų, o priešingai visi atreaguodavo taip, jog jausdavausi, kad rūpiu. Taip pat patiko, jog judesys buvo derinamas su kalbėjimu ir, jei nutikdavo, jog kam nors iš grupės narių reikėdavo išsišnekėti, būdavo leidžiama tą padaryti. Taigi užsiėmimai vyko gana gyvai.
Iš techninių dalykų, labai patiko muzika, kuri bent jau mane atitraukdavo nuo rūpesčių. Taip pat patiko pratimai, kurių metu iš grupės dalyvių sulaukdavau gausių prisilietimų. Tai sukeldavo itin raminanti efektą. Kartais nepatiko ir erzindavo, kai grupės dalyviai į vienas kito problemas reaguodavo duodami vienas kitam patarimus. Jausdavausi tuomet tarsi būčiau skubinama spręsti problemą, kuri giliai įsišaknijusios ir kuriai greito sprendimo nepakaktų. Labiau vertinau, kuomet grupės dalyvės tiesiog išklausydavo ir atjausdavo, atspindėdamos nelengvus jausmus.”
Lankydama užsiėmimus jaučiausi gerokai saugiau, nes žinojau, jog kiekvieną pirmadienį bus ratas žmonių, kurie mane priims, išklausys ir palaikys. Taip pat sumažėjo vienišumo jausmas ir rados mažiau kaltės, jog esu prasta mama.
2. Kas Jums buvo naudinga, kas patiko, o gal yra ką patartumėte tobulinti/keisti?
Labai patiko, jog tiek iš grupės vedančiųjų, tiek iš dalyvių nesulaukiau vertinimų, o priešingai visi atreaguodavo taip, jog jausdavausi, kad rūpiu. Taip pat patiko, jog judesys buvo derinamas su kalbėjimu ir, jei nutikdavo, jog kam nors iš grupės narių reikėdavo išsišnekėti, būdavo leidžiama tą padaryti. Taigi užsiėmimai vyko gana gyvai.
Iš techninių dalykų, labai patiko muzika, kuri bent jau mane atitraukdavo nuo rūpesčių. Taip pat patiko pratimai, kurių metu iš grupės dalyvių sulaukdavau gausių prisilietimų. Tai sukeldavo itin raminanti efektą. Kartais nepatiko ir erzindavo, kai grupės dalyviai į vienas kito problemas reaguodavo duodami vienas kitam patarimus. Jausdavausi tuomet tarsi būčiau skubinama spręsti problemą, kuri giliai įsišaknijusios ir kuriai greito sprendimo nepakaktų. Labiau vertinau, kuomet grupės dalyvės tiesiog išklausydavo ir atjausdavo, atspindėdamos nelengvus jausmus.”
5/5
“Savijauta prieš susitikimus buvo labai kintanti, dažnai lankė depresyvi nuotaika, liūdesys, nerimas ir įtampa dėl įvairių išorinių dirgiklių. Pradėjus terapiją, pastebimai pasikeitė nuotaika – vis daugiau matau teigiamų dalykų, džiaugiuosi motinyste, o sunkumus priimu ramiai su pasitikėjimu ir optimizmu.
Kadangi turiu kompleksų ir įtampų, intuityviai judėti man nėra įprastas dalykas. Ši terapija padėjo man praplėsti savo ribas, atsipalaiduoti judesyje. Buvo naudingas tiek judėjimas (įvairūs įdomūs ir įtraukiantys pratimai), tiek refleksijos grupėje po jų.
Kadangi projekto pabaigoje moterys geriau pažino viena kitą, tie pokalbiai/pasidalinimai užtrukdavo didesnę laiko dalį ir šokiui jau laiko pritrūkdavo. Tai nėra blogai, nes pokalbiai taip pat turi didelę gydomąją galią, tačiau galbūt būtų galima paeksperimentuoti ir šiek tiek struktūruoti užsiėmimą skiriant tam tikrą laiką judesio praktikoms, o likusį – pokalbiams.”
Kadangi turiu kompleksų ir įtampų, intuityviai judėti man nėra įprastas dalykas. Ši terapija padėjo man praplėsti savo ribas, atsipalaiduoti judesyje. Buvo naudingas tiek judėjimas (įvairūs įdomūs ir įtraukiantys pratimai), tiek refleksijos grupėje po jų.
Kadangi projekto pabaigoje moterys geriau pažino viena kitą, tie pokalbiai/pasidalinimai užtrukdavo didesnę laiko dalį ir šokiui jau laiko pritrūkdavo. Tai nėra blogai, nes pokalbiai taip pat turi didelę gydomąją galią, tačiau galbūt būtų galima paeksperimentuoti ir šiek tiek struktūruoti užsiėmimą skiriant tam tikrą laiką judesio praktikoms, o likusį – pokalbiams.”