Atsiliepimai
Pagrindinė priežastis, paskatinusi mane išbandyti šio tipo terapiją buvo pyktis, kurį neretai išliedavau ant savo vaiko. Šių užsiėmimų metu išryškėjo keletas svarbių aspektų, susijusių su mano pačios vaikyste bei paauglyste, mamos netektimi, bei pažadino suvokimą, kad turiu daug neteisingų įsitikinimų apie tai, ką reiškia mylėti ir būti mylimai. Judant pavyko suprasti, kad mano pyktis yra apie nepriimtą ir neišgyventą skausmą.
Žinoma, ne kiekvienas užsiėmimas buvo pažymėtas suvokimais ir atradimais. Tokių buvo vos du ar trys.
Pastebėjau save susikaustant, kai užsiėmimų metu reikėdavo daugiau kontaktuoti poroje. Labiau patiko judėti vienai, viskas eidavosi paprasčiau, ramiau, nesibijant, kad nerandu bendro ritmo, nejaučiu kito žmogaus, nesijaudinant, kad gadinu patirtį partnerei nervingais, išsspaustais judesiais. Bet didžiausias proveržis įvyko būtent judant poroje, tiesa, vieną tų kartų judėjime tarpininkavo objektas – skara. Labai patiko šis pratimas, primenantis švelnumo ir saugumo svarbą santykyje su kitu žmogumi. Norėjosi globoti ir būti globojamai. Kitą kartą labai paveikė lietimasis rankomis, pirštais su porininke. Priminė vaiko ir mamos dinamiką, pažadino manyje norą būti švelnesne ir motiniškesne, kantresne savo vaikui. Taip pat priminė, kad reikėtų pradėti rodyti daugiau meilės sau, būti pačiai sau mama ir mažiau save gniuždyti savikritika.
Iš individualių pratimų labiausiai įstrigo ėjimas. Jis išryškino norą sustabdyti nuolatinį minčių traukinį, dažniau sustoti ir pagalvoti, ką sau kalbu mintyse, siekti nuraminti protą.
Nesakau, kad šie užsiėmimai viską pakeitė, nes vis dar patiriu intensyvius emocijų pliūpsnius, tačiau jie suretėjo, gebu greičiau nusiraminti, o kartais ir pavyksta suvaldyti kylantį pyktį.
Ačiū už suteiktą galimybę sudalyvauti šioje terapijoje.
(anoniminis atsiliepimas)
Susilaukus antrojo sūnaus prasidėjo ir iššūkių kupinas laikotarpis. Kadangi didesnė vaikų priežiūros dalis teko man, ilgainiui atsitiko taip, kad tarsi išdalinau save nepalikdama nei kruopelytės sau ir nors visą gyvenimą esu optimistė ir stengiuosi visame kame įžvelgti teigiamus dalykus ir įkvėpti kitus, tačiau pamažu viskas nusidažė pilkai juoda spalva, nebeliko šypsenos, nebedžiugino nei vaikų apkabinimai, nei gražūs išsakyti žodžiai, atvirkščiai – viskas kėlė pyktį, erzulį, atrodė vidus klykte klykia “palikite mane ramybėj!!!”, jaučiausi palūžusi ir užstrigusi, tarsi kambary be langų ir durų…tačiau vieną dieną prieš akis išniręs renginys facebook puslapyje apie vyksiančius judesio terapijos užsiėmimus man nejučia patapo tuo tarsi plyšeliu, mažu įskilimu mano vidinėse sienose, pro kurį bandė prasisprausti saulės spindulys. Nieko nelaukusi užsiregistravau. Pamenu, keliaudama į pirmą susitikimą neturėjau jokių didelių lūkesčių, galvojau tik kaip ištrūkti iš tos buities ir chaoso. Kuomet judesio metu mane jaukiai susuko į audeklą kita tokio pat likimo mama, viduje sukilo jausmų banga, kuri ištrūko ir virto ašaromis. Ir nors save bandžiau raminti, bet jaučiausi, kaip tas visokių emocijų gniužulas veržiasi lauk…Su kiekvienu užsiėmimu vis labiau atėjo suvokimas, kad būdama tokių panašaus likimo mamų bendrystėje nebesijaučiu tokia vieniša, kad niekas tavęs nesmerks ar tau nepamokslaus. Per judesį pavyko suvokti, kad kartais turi atleisti viso ko vadžias ir leisti būti čia ir dabar. Judesy gali susitelkt į save, išleist savo jausmus, susikurti savo paties viziją, gali išlaisvinti vaizduotę. Visi šie užsiėmimai padėjo man išeiti iš tos užstrigimo būsenos, kurį, tikiu, jaučia daugelis pervargusių mamų. Ir nors užsiėmimai pasibaigė, bet noras judėjimui nedingo. Terapija be žodžių – ne kitaip! Ačiū Loretai ir visoms kartu buvusioms moterims!
Indrė
Visų pirma, tai ačiū tau! Toks didelis didelis, kupinas dėkingumo, pagarbos, susižavėjimo ir įkvėpimo (kurio is tavęs sėmiaus) AČIŪ! Buvo nuostabi kelionė ir tikriausiai ateity dar bandysiu užsiimti šokio-judesio terapija 🙂 Džiaugiuosi, kad su ja mane supažindinai būtent tu!
Grupiniai užsiėmimai tikrai buvo labai naudingi, bet tam, kad savijauta pasikeistų iš esmės, tokius užsiemimus reiktų lankyti nuolat, nes kiekvieną kartą, kai grįždavau namo po terapijos, vyras sakydavo “tu ir vėl grįžai atsigavus”, nes taip būdavo kaskart. Trumpalaikėj perpektyvoj, po užsiėmimų, jausdavau nuotaikos pagerėjimą, neigiamų/slegiančių minčių paleidimą, kažkokį išsivalymo jausmą, ilgalaikėj perspektyvoj jaučiu, kad tai labai prisidėjo prie didesnio mano sąmoningumo, savo kūno ir jo poreikių supratimo.
Viskas buvo naudinga, nes visos užduotys daugiau ar mažiau palietė ir išjudino. Ką pastebėjau ir ką gal būtų galima patobulinti – garsiau ir aiškiau skatinti dialogą. Visos moterys norėdavo pasidalinti savo išgyvenimais ir aktualijom, norėdavo atliept viena kitą, empatiškai užjaust, pasidalint panašiais išgyvenimais, kad viena kitai parodyti palaikymą, kartu pasijuokt. Taip, kartais gal ir daug kalbėdavom, bet to reikėdavo ir tikiu, kad nusimetusios tą žodžių ir minčių sunkumą mes tik lengviau rasdavom save judesy. Mūsų grupė dialogą drąsiau pradėjo megzti tik jau įpusėjus šiam projektui, kai daugiau susipažino, buvo drąsiau, tad manau, kad dar didesnių rezultatų būtume pasiekusios, jei dialogas būtų skatinamas ir jam būtų drąsinama nuo pirmų užsiemimų.
Ir labai linkiu visoms, kam tik pasitaikys tokia galimybė, dalyvauti šiame projekte, esu be galo laiminga čia patekusi.
Ačiū tau dar kartą!
Tavo vaikams labai pasisekė tureti tokią mamą! Ir man labai pasisekė tave sutikti motinystės kelionėje!
(anoniminis atsiliepimas)
Po užsiėmimų mano savijauta ir nuotaika pagerėdavo. Jaučiausi turinti daugiau energijos, gyvenimo džiaugsmo, pozityvumo, jaučiausi prisipildžiusi ir galinti skleisti savo meilę tolyn. Labai patiko grupiniai judesio pratimai, kaip glostymas kitos skraiste, glostymas, pleduko užklojimas. Taip pat labai patiko ir individualus judesys-iškrova, paleidimas. Ir beabejo pokalbiai su moterimis-jaučiausi, kad galiu išsipasakoti ir būti išgirstai, palaikomai, atlieptai Didelis Didelis Ačiū.
(anoniminis atsiliepimas)
Buvo gera kiekvieną pirmadienio vakarą atiduoti sau. Buvo gera būti tarp moterų, jaustis išgirsta ir suprasta. Judesio praktikos padėdavo paleisti susikaupusias įtampas, išlieti pyktį ar leisti pabūti liūdesiui. Atėjo tam tikrų įžvalgų apie save ir tikiuosi tai bus postūmis tam tikriems pokyčiams gyvenime. Labai ačiū, Loretai ir visoms merginoms už palydėjimą.
(anoniminis atsiliepimas)
Mano savijauta pasikeitė. Ji pagerėjo. Paaugau kaip žmogus, kaip mama. Jaučiuosi ramesnė (bendrystė motinystėje yra itin svarbu; pasidalinimai, kitų klausymasis, suvokimas, kad visas liečia daug panašių dalykų) labiau pasitikinti savimi motinystėje, gebanti kontroliuoti savo emocijas, būsenas (šokio-judesio terapijos įrankių pagalba; įv. prajudėjimo būdai, kuriuos pritaikau buityje, kvėpavimo pratimai ir kt.), užauginus savo sąmoningumą ir laiminga, kad vyras su sūneliu taip pat gavo labai daug naudos (likdami namuose be manęs, kuomet aš vykdavau į užsiėmimus, jie augino savo tarpusavio ryšį – kiekvieną kartą vis daugiau ką nors įdomaus nuveikdavo).
Naudinga buvo: kelioms valandoms išeiti iš namų (pakeisti aplinką), prajudėti, pajudėti, pašokti, pagulėti, pailsėti, pabendrauti, pasidalinti savo patyrimais, pasikalbėti apie vaiko auginimo ypatumus su kitomis mamomis bei suprasti, kiek, atrodo, nedaug reikia (bent karto per savaitę) kad mama, šiuo atveju, aš pasijaučiau geriau ir visai kitu žvilgsniu matyčiau kasdieninius iššūkius ir pasikartojančius veiksmus auginant vaikelį.
Patiko profesionalus terapeutės Loretos užsiėmimų vedimas, nuoširdus jos pasirūpinimas visais aspektais, sesijų įvairumas, muzikos parinkimas, erdvė, kurioje susitikdavome, dalyvės (visos tokios skirtingos ir pilnos; labai save prisipildydavau klausydama) ir, žinoma, judėti taip, kaip kviečia kūnas (be jokio spaudimo, įsitempimo, reikalavimų ar kt.).
(anoniminis atsiliepimas)
Taip, į gerą. Į Gyvenimą grįžta saugumo jausmas, pasitikėjimas savo jėgomis, meilė sau ir šeimai, atlaidumas sau ir šeimai.
Kartą per savaitę tokie užsiėmimai yra būtini. Rekomenduočiau kiekvienai mamai. Ir nesvarbu, ar mamystė lengva, ar sunki. Tokios praktikos tikrai veikia naudingai.
Būtų šaunu, jei vyktų ilgesnį laiko tarpą. Pagal pojūčius, vieneri metai yra tas laiko tarpas, per kurį pilnai įvyktų terapinis ciklas.
Visų pirma išgirstas kūnas duoda daugiau atsakymų, nei valandų valandos pokalbių su draugais, artimaisiais ar terapeutais. O ir iš kur pas mamas atsirastų laiko ilgiems pokalbiams.
Net nuostabu, kiek atsakymų ateina, kai leidi kalbėti kūnui. Kai protas nutyla ir įsiklauso į jį, įvyksta atradimai, suvokimai ir, kas svarbiausia, jie tikslūs, tam momentuo svarbūs. Ir energija grįžta į kasdienį gyvenimą. Energija, kurios atrodo, jau neturėjau.
(anoniminis atsiliepimas)
Šokio-judesio terapija man buvo visiškas šių metų atradimas. Nors gerai nežinojau kam pasirašau ir pirmus kartus neapleido jausmas, kad ši terapija ne man skirta, bet pamažu vis labiau įsitraukiau į terapinį procesą. Iš pradžių labiau patiko patyrimai ateinantys per judesį (šešėlio ir veidrodžio mėgdžiojimas, kvėpavimo pratimai, judėjimas pagal muziką), vėliau artimiau susipažinus su kitomis grupės moterimis tapo ir pačiai lengviau atsiverti, pasipasakoti savo rūpesčius, įsigilinti į kitų moterų patyrimus. Teko įveikti savo skepticizmą ir paneigti egzistuojantį stereotipą, kad terapija reikalinga tik depresija sergantiesiems. Man šie užsiėmimai
tapo puikia galimybe ištrūkti iš rutinos, atsipalaiduoti, sustoti bėgti, bet kartu ir įsigilinti į savo vidinį balsą, apmąstyti tiek savo, tiek kitų grupės moterų patyrimus ir emocijas.
Manau, kad mano savijauta po grupės užsiėmimų nepasikeitė. Motinystės metu nejaučiau nerimo, kaltės ar kitų panašių motinystės patirtį dažnai lydinčių neigiamų emocijų, todėl terapija man nebuvo būdas išsilaisvinti nuo jų. Tačiau terapijos metu atradau daygybę teigiamų patirčių – rūpestį, įsiklausymą, ramybę, švelnumą, palaikymą, nerūpestingą juoką, žaidimą. Tai leido ištrūkti iš motinystės darbų rutinos, pozityviau pasižiūrėti į kasdienybės iššūkius.
Kiekvienas grupės užsiėmimas buvo įdomus ir naudingas. Galbūt ne į kiekvieną veiklą pavykdavo 100% įsitraukti ir įsijausti iš karto, tačiau dažnai net ir pasibaigus užsiėmimui dar pasilikdavau su grupėje kilusiomis mintimis. Tiek pokalbiai, tiek veiklos man buvo vientisas terapijos procesas, ir džiaugiuosi, kad buvo ir aktyvių, ir pasyvių momentų.
Ačiū už visą tai! Džiaugiuosi, kad taip visai netyčia čia papuoliau ir patyriau dalykus, kurie buvo tokie tolimi mano “racionaliam” pasauliui 🙂
(anoniminis atsiliepimas)
Terapinė grupė, moterų bendrystė, daryti pratimai, asmeniniai pasidalinimai, davė labai daug pozityvo, papildė energijos resursus. Buvo labai gera pasidalinti savo patirtimi, išgyvenimais, sunkumais ir linksmais vaikų auginimo aspektais.
Bedarant šokio ir judesio pratimus į paviršių išlysdavo įvairios emocijos, jausmai, kuriuos kartais norėdavosi paleisti, išskleisti, išpasakoti. Saugioje aplinkoje buvo gera ir lengva kūnu, judesiu išjausti emocijas, apžvelgti patirtus jausmus, išgyvenimus. Kai kurie pratimai iš pradžių atrodę keisti, vėliau nuvesdavo į gilesnį savęs pažinimą arba oksitocino pasigaminimą. Manau yra labai svarbu moteriai atrasti laiko sau, ir ši terapija būtent ir buvo tas auksinis laikas sau. Laikas pabūti su savimi, savo jausmais, emocijomis, išgyvenimais, patyrimais. Terapijos metu viskas vykdavo natūraliai, neforsuojant, tiek, kiek norėdavosi ir jausdavosi, kad bus gera. Bedarant kelis paskutinius pratimus buvo gera prisiminti kiek visko buvo patirta, kiek asmeniškai jausta, išgyventa, kiek patirta dėka kitų dalyvavimo ir pasidalinimo. Toks jausmas, kad ta bendrystė labai pripildė, užaugino, praturtino. Jaučiausi lyg upės srovė įtekėjusi į jūra, kuri apglėbė, nuramino, sušildė ir įprasmino.
Ačiū dalyvėms ir vadovei už viską! Atvirumą, išgyvenimus, pasidalinimus, prisilietimus, apkabinimus, nuoširdumą, linksmumą, žaismingumą, jausmingumą, pamokymą kaip vėluoti oriai.
(anoniminis atsiliepimas)
Šokio ir judesio terapijos užsiėmimuose dalyvavau pirmą kartą. Jau kurį laiką dairiausi kažkokios erdvės ir vietos tik sau, nes jaučiausi vieniša ir užsisukusi buityje tarp keturių sienų. Buvo gera laukti pirmadienio vakarų, kurie buvo tik man ir apie mane, o ne apie kitus – vaikus, šeimą.
Loreta visuomet atsižvelgdavo į grupę ir jos poreikius, tad kiekvienas užsiėmimas būdavo be galo skirtingas. Kartais labai daug kalbėdavome, kartais verkdavome, kartais beveik nekalbėdavome, tik judėjome, dažnai juokdavomės. Labai įstrigo užsiėmimai su skaromis, 6 rankų viso kūno masažas – tokio dar niekada nesu turėjusi, bei penkių ritmų užsiėmimas, kurio metu pajutau daug laisvės ir nusprendžiau labiau rūpintis savimi. Nors užsiėmimuose sutiktos kitos moterys – mamos buvo nepažįstamos, jos tapo tarsi savos. Buvo gera būti kartu, klausytis jų, dalintis patirtimis.
Labai gaila, kad užsiėmimai jau baigėsi. Manau, kad šokio ir judesio terapija turėtų būti prieinama kiekvienai mamai mažiausiai metus po gimdymo. Nes kaskart grįžusi namo jaučiausi laimingesnė ir geresnė mama savo vaikams.
Ačiū.
(anoniminis atsiliepimas)
Lankydama užsiėmimus jaučiausi gerokai saugiau, nes žinojau, jog kiekvieną pirmadienį bus ratas žmonių, kurie mane priims, išklausys ir palaikys. Taip pat sumažėjo vienišumo jausmas ir rados mažiau kaltės, jog esu prasta mama.
Labai patiko, jog tiek iš grupės vedančiųjų, tiek iš dalyvių nesulaukiau vertinimų, o priešingai visi atreaguodavo taip, jog jausdavausi, kad rūpiu. Taip pat patiko, jog judesys buvo derinamas su kalbėjimu ir, jei nutikdavo, jog kam nors iš grupės narių reikėdavo išsišnekėti, būdavo leidžiama tą padaryti. Taigi užsiėmimai vyko gana gyvai.
Iš techninių dalykų, labai patiko muzika, kuri bent jau mane atitraukdavo nuo rūpesčių.
Taip pat patiko pratimai, kurių metu iš grupės dalyvių sulaukdavau gausių prisilietimų. Tai sukeldavo itin raminanti efektą.
Kartais nepatiko ir erzindavo, kai grupės dalyviai į vienas kito problemas reaguodavo duodami vienas kitam patarimus. Jausdavausi tuomet tarsi būčiau skubinama spręsti problemą, kuri giliai įsišaknijusios ir kuriai greito sprendimo nepakaktų. Labiau vertinau, kuomet grupės dalyvės tiesiog išklausydavo ir atjausdavo, atspindėdamos nelengvus jausmus.
(anoniminis atsiliepimas)
Savijauta prieš susitikimus buvo labai kintanti, dažnai lankė depresyvi nuotaika, liūdesys, nerimas ir įtampa dėl įvairių išorinių dirgiklių. Pradėjus terapiją, pastebimai pasikeitė nuotaika – vis daugiau matau teigiamų dalykų, džiaugiuosi motinyste, o sunkumus priimu ramiai su pasitikėjimu ir optimizmu.
Kadangi turiu kompleksų ir įtampų, intuityviai judėti man nėra įprastas dalykas. Ši terapija padėjo man praplėsti savo ribas, atsipalaiduoti judesyje. Buvo naudingas tiek judėjimas (įvairūs įdomūs ir įtraukiantys pratimai), tiek refleksijos grupėje po jų. Kadangi projekto pabaigoje moterys geriau pažino viena kitą, tie pokalbiai/pasidalinimai užtrukdavo didesnę laiko dalį ir šokiui jau laiko pritrūkdavo. Tai nėra blogai, nes pokalbiai taip pat turi didelę gydomąją galią, tačiau galbūt būtų galima paeksperimentuoti ir šiek tiek struktūruoti užsiėmimą skiriant tam tikrą laiką judesio praktikoms, o likusį – pokalbiams.
(anoniminis atsiliepimas)
„Noriu šiltai padėkoti už susitikimą. Labai vertinu Jūsų gebėjimus ir žinias. Visą dieną galvojau apie tai, kaip jaučiausi, ką Jūs darėte, kaip tai darėte. Mane taip nustebino, kaip rankomis sugebėjote išjudinti energijas iki maximumo iki kitą minutę tomis pačiomis rankomis stabilizavote vandenyną. Kaip jautėte kur skauda ir kas skauda, kiek ilgai skauda. Tai buvo stipru. Pirmą kartą mano kūną iš tikrųjų girdėjo žmogus iš šono. Pagaliau, po tiek laiko paieškos. Reikėjo tiesiog ateiti ten, kur kalba vienoda, o ne skirtinga. Ačiū už tai, ką darote 🙂 “
Arina
„Moteriškai švelnios, bet stiprios vaizdinių terapeutės Loretos rankos daro stebuklus, o man didžiausias stebuklas buvo tai, jog po šių seansų ir lankytų Loretos vedamų Moterų praktikų pastojau ir susilaukiau vaikelio! Tikiu, kad būtent šie seansai ir praktikos palengvino vaikelio atėjimą į mūsų šeimą. Miela Loreta, Jūsų vedamos Moterų praktikos yra nuostabi kiekvienos moters investicija į save, į savo Moteriškumą. Ačiū!”
Edita (29 m)
„Nuoširdus ačiū Jums, Loreta, už profesionalų ir šiuolaikišką senosios kinų medicinos pritaikymą pagerinant manąją sveikatą ir energijos sugrąžinimą. Labai džiaugiuosi, kad ryžausi vaizdinių terapijos seansams, jog būtų pašalinta per tiek metų susikaupusi įtampa,atpalaiduotas kūnas, tikiu, atstatytas vidaus organų sklandus funkcionavimas. Nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti Loretos vaizdinių terapijos seansuose ir susigrąžinti gyvybingumą ir sustiprinti sveikatą. Ačiū.
Emilis (38 m)
„Su Loreta keliai mus suvedė prieš 3 metus praktikuojant Džun Juan Čigongą. Esu dėkinga likimui ir aplinkybėms, jog turiu galimybę praktikuoti, pažinti save bei pasaulį visai kitu kampu. Per trejus metus galiu drąsiai teigti, jog jaučiu didelius pasikeitimus tiek dvasiniam, tiek fiziniam lygmenyje. Intensyvios ir reguliarios praktikos pagerina viso kūno tonusą, gerina miego kokybę bei pakelia energijos ir darbingumo lygį. Loreta puiki instruktorė bei kinų vaizdinių medicinos terapeutė. Kelis kartus per metus lankausi pas Loretą vaizdinių terapijos seansuose, kurių metu dirbama su visu kūnu, aktyvuojami energetiniai taškai, šalinami energetiniai blokai ir atliekama bendra kūno diagnostika. Po seanso kūnas atrodo lengvas, širdis rami, o veidą papuošia plati šypsena. Tuo pačiu aptariami aktualūs klausimai sveikatos tema, terapeutas esant poreikiui rekomenduoja mitybos planą, kuris padeda sureguliuoti visų organų veiklą bei pagerinti bendrą savijautą. Dėka vaizdinių terapijos bei suteiktų rekomendacijų, mitybos klausimais, pagerėjo virškinamojo trakto veikla, išnyko ne vienerius metus kankinusi “aknė” veido srityje. Nuoširdžiai rekomenduoju ateiti ir išbandyti vaizdinių terapiją ar meditaciją. Mes, žmonės, dažnai mėgstame savo bėdas, negalavimus užkrauti kitiems, su lūkesčiu, o kartais net reikalavimu, mums padėti ar už mus išspręsti mus kankinančius klausimus. Džun Juan Čigongas yra priemonių šaltinis leisiantis padėti sau meditacijų, dinaminių pratimų ar vaizdinių terapijos pagalba. Būkite drąsūs, smalsūs, o svarbiausia mylėkite save!”
Antara (30 m)
„Loreta, kokiu žodžiu išreikšti rankos, kuri mato, jaučia, girdi ir gydo prisilietimo pojūtį?… Aš neradau. Ačiū.”
Giedrė (51 m)
„Miela Loreta kuria nuostabiai atvirą erdvę nuo įėjimo į kabinetą. Jos žvilgsnis, buvimas ir energija tiesiog atvėrė mane kaip knygą. Tiesiog kalbėjau kol nesusidūriau kaktomuša su savo vidiniu įsitikinimu, kurio niekaip negalėjau pakeisti… o bendraujant su Loreta atėjo aiškumas. Jos rankos… jos rankos… kai ji uždeda man rankas ant pilvo, nutinka stebuklai. Jaučiu tekančią energiją ir savo gyvybiškumą. Dėkoju, Loreta, už viską, ką tu darai ir kaip tu tai darai… saugiai ekologiškai kūnui ir sielai.”
